Netrukus Vilniuje koncertuos Rusijos grupė „Krematorij“, kurios dainos ir mąstymo būdas tvirtai „įsirašė“ ne tik į Rusijos, bet ir jos kaimynių, kur gerai suprantama rusų kalba, kultūrą. Grupės lyderis Аrmenas Grigorianas dabar ėmėsi vyndarystės, tapo paveikslus ir negeria tiek viskio, kiek anksčiau, nors, tiesa, visiškai jo neatsisako, Rokenrolas ir asmeninis gyvenimas, pasak muzikanto, dabar jam yra du skirtingi dalykai. – Per ilgalaikę jūsų koncertinę veiklą Jums dar nėra tekę groti Vilniuje. Taip susiklostė ar niekas nesiūlė? – Mes makalojomes aplink Vilnių, buvome ir Taline, ir Rigoje, ir Kionigsberge, o iki čia mūsų kreivė kažkodėl neatvesdavo. Dabar ši klaida bus ištaisyta. Maskvoje, kaip ir Lietuvoje, dabar šalčiai, bet į kovo pabaigą sniegas turėtų nutirpti, bent jau Armenas Grigorianas patikino, kad „Krematorij“ turi „neblogą krosnį ledams ištirpdyti“. – Jūsų netrikdo pasirodymas bažnyčioje? Kiek grėsmingai skamba grupės „Krematoriumas,“ koncerto bažnyčioje anonsas… – Pats žodis „Krematoriumas“ pakankamai makabriškai skamba, bet per visą mūsų egzistavimo laiką žmonėms, pažįstantiems mūsų dainas, pavadinimas nieko ypatingo nereiškė. Tai tiesiog tam tikra afiša, pranešanti apie tai kas viduje, todėl Buchenvaldo ir Osvencimo triūbos sugriaudžia žmonėms, mūsų nepažistantiems. Tie kas mus pažista turi savo paveiksliuką, savo pasaulį, juolab šis pavadinimas tiesiog žymi istoriją ir gyvenimo būdą, mūsų propaguojamą pasaulėvaizdį – – Bet jūsų asmeniškai pasirodymas bažnyčioje netrikdo? – Ką jus, mane šis pasirodymas labai džiugina. Mes – krikščionška grupė. Civilizuotame pasaulyje panašūs kameriniai koncertai praktikuojami labai plačiai. Aš jau kelis kart grojau bažnyčiose ir mane tai labai įkvepia. – Ar Rusijoj galima išgirsti kokias nors naujienas iš Lietuvos muzikinio gyvenimo? – Rusijoje ne tik iš Lietuvos nieko neišgirsi, Rusijoje ir iš pačios Rusijos nieko nesigirdi. Čia gana ryškus sąstingis rokenrole. Iš Lietuvos mes turime mažai informacijos, tiesą sakant, ir leidinių ne taip daug, televizorius tyli, radijas varinėja tą patį per tą patį. Yra tik internetas, bet ir ten man neteko girdėti lietuviško roko. – Lietuvoje dažnai šnekama apie rusų pop muzikos, kurią transliuoja viena žinoma radio stotis, tironiją. Kaip jus žiūrite į tą radiobangą, kuri orientuoja artimo užsienio šalis į tam tikrą rusų muzikos tipą? Kartais gastroluojant, vešbučiuose tenka iš nuobodulio įsijungti televizorių. Tai kas peršama, ir ne tik muzikos plane, o tiesiog elgesio modelis, nugalėjusio chamo triumfas – tai greičiausiai kažkas iš nusikaltelių pasaulio, ir muzika atitinkama. Jei Putino mylimiausias dainininkas – Roma Žiganas, tai jūs turbūt įsivazduojate, kas tai per lygis. Pas mus Dumoje sportininkų – kaip grybų po lietaus ir mąsto jie turbūt raumenimis, o ne galva. Ir muzikos lygis atitinkamas. Alos Pugačiovos šypsena erzina. Tas pats vyksta ir roke. Naujų vardų praktiškai nėra, yra ta pati sena kortų malka, iš kurios jau galima virti žuvenę. – Per pastaruosius porą metų Rusijos muzikantai tarsi atkuto ir ėmė dalyvauti įvairiausiose protesto bei pilietinėse akcijose. Ar muzikantai, Jūsų manymu, turi imtis tokios veiklos, ar jiems verčiau derėtų užsiimti savo reikalais? – Aš ilgą laiką stengiausi likti nuošalyje, nes nemėgstu, kai politikos reikalų imasi neprofesionalai. Manau, kad muzikantas turi būt laisvas, ir tos laisvės, laisvo mąstymo negalima įsprausti į vienos ar kitos politinės organizacijos programos rėmus. Bet, man regis, reikalas toks, kad visi tie muzikantai, patys to nesuvokdami, pradeda kovoti ne su politiniu režimu, o su sveiko proto stoka. – Labiausiai mane erzina būtent tai (sveiko proto stoka), t. y. nelogiškas valstybinių struktūrų, visuomenės elgesys. Apsižvalgęs matai, kad viskas jau smuko žemiau negu įmanoma: ir gatvėje, ir žiniasklaidoje. Literatūra – čia apskritai blogiau nė būti negali: buvusios prostitutės rašo knygas, kurios akimirksniu tampa beprotiškai populiarios. Užsukę į bet kurią parduotuvę rasite daugiau fašistinės literatūros nei normalių knygų apie karą. Tokių žmogėdriškų gyvenimo principų propagavimas verčia žmones kažkaip priešintis. – Aš ilgai nesutikau su radijo stoties „Echo Moskvy“ pasiūlymu rašyti savo tinklaraštį. Bet jie mane įkalbėjo, tad aš kartkartėmis ten rašau, apeliuodamas į sveiką protą, nes kas žingsnis susiduri su visišku idiotizmu, kuris klesti ir, deja, klestės toliau. Tie du išsišokėliai, kaip matyti, vadovaus šaliai ir toliau. Tačiau visa, kas paremta ne profesionalumu, o asmenine ištikimybe – o mūsuose praktiškai visą vyriausybę sudaro tokie „draugeliai“, skatina visų valstybės struktūrų nuopolį, nuo pramonės iki kultūros. – Jūs rašote dainas Rusijos realybės sąlygomis. Kaip ją būtų galima glaustai apibūdinti? Ar yra medžiagos, su kuria galima dirbti? – Paskutinis grupės „Krematorij“ albumas išleistas 2008 m. Dabar rašau muziką nesiekdamas užsidirbti ar sukurti informacinę dingstį. Nenoriu kartotis, laukiu, kol kils naujų idėjų, o tada pasistengsiu jas įkūnyti. Aš apskritai labai pakeičiau gyvenimo būdą. Anksčiau rokenrolas ir asmeninis gyvenimas man buvo tapatūs, o dabar tai visiškai skirtingi mano būviai. Aš vengiu viskio, cigarų, rokenrolo ir tokio gyvenimo būdo. Dabar aš kitoks. Jau nebe revoliucionierius, ir mano pasaulėžiūra pakito. Rusijoje stengiuosi būti kuo mažiau.Turiu vyno plantaciją Kalifornijoje, su dideliu malonumu leidžiu ten laiką – stebiu, kontempliuoju, man norisi abstrahuotis nuo to, ką čia matau. – Jūs pakeitėte savo požiūrį į alkoholį ir tabaką. Ar tai paveikė jūsų gyvenimą apskritai ir jo suvokimą? – Sakydamas, kad mečiau, nebūčiau visai nuoširdus. Tiesiog nebevartoju to tokiais kiekiais kaip anksčiau. Galiu mielai pasėdėti su gero viskio stiklu, surūkyti gerą cigarą. Bet girtų žmonių kompanijose nesitveriu savo kailyje, jie mane ima erzinti. Vienas mūsų muzikantas, piktnaudžiaudavęs alkoholiu ir vienąkart pasirodęs scenoje neblaivus, buvo pašalintas iš grupės. Mane erzina žmonės, kurie elgiasi neadekvačiai. Man norisi kitokio elgesio, man patinka būti scenoje sveiko proto ir blaivia galva. Mane staiga pradėjo dominti pats skambėjimas, gaidos ir gaidelės, jų skaidrumas, ir ėmė erzinti net mažiausias disonansas. Grupė – tai vieningas, „sulydytas“ kolektyvas, kaip sinchroniniame plaukime, ir jei nėra sinchroniškumo, sutartinumo, „namelis“ ima byrėti. Šiandien „Krematorij“ – praktiškai negeriančių muzikantų grupė. Anuomet, jaunystėje, tai buvo baisiai linksma, tačiau dabar mes gyvename kaip tikri buržua ir man tai nepaprastai patinka. – Be to, pakito mano tikrovės suvokimas. Anksčiau man patiko kelionės, miestų mirgėjimas, o dabar aš galiu valandų valandas sėdėti žiūrėdamas į Kilimandžarą. Man patinka kontūrai, aš matau kiekvieną įdubimą. Dėl to ir kilo noras piešti. Turiu daug pažįstamų dailininkų ir jų dirbtuvėse esu lėbavęs taip ilgai, kad maždaug įsivaizduoju, kas yra teptukas, potėpis ir pan. Ėmiau po truputį piešti ir susigalvojau gerą schemą nervams nuraminti, man nereikia psichoterapeuto ar psichologo. Drobės ir teptuko pakanka atkurti normaliai būsenai. Taigi gyvenimo būdas pakito, ir klausydamas kai kurių senų mūsų albumų patiriu siaubą. Dėl tekstų, tai būtų kažkas artima Boscho paveikslams. – Lietuvoje, tarp kitko, uždrausta rūkyti baruose ir restoranuose, taip kad Jums čia, turbūt, bus jauku. – – Man ten bus nuostabu. Čia (Rusijoje), deja, yra specialios zonos (rūkymui), bet ir tai nepadeda. Todėl aš nesilankau restoranuose. – Jūs kartą esate pasakęs kad niekad nemėginote pataikauti publikai. Dabartiniai kolektyvai, atrodo, negali sau leisti tokios prabangos. – – Šou biznis turi savo dėsnius. – Bet jūs gyvenate ne pagal juos… – Mūsų laimei, mums pavyko sukurti pasaulėžiūros žaidimą, kuris vadinasi „Krematorij“ . Įvyko kartų kaita, bet aš kaip grojau tam tikrų dainų rinkinį, taip jas ir groju. Publika keičiasi, keičiasi kartos, bet truputį ciniškas požiūris į pasaulį lieka, ir, galbūt, padeda žmonėms išvengti tų košmarų, apie kuriuos aš jums pasakojau. Jie kažkaip įsigudrina egzistuoti šiame pasaulyje ir atskirti save nuo terpės, nes į ją pasinėrę jūs imate save prarasti. O taip – imanomas kažkoks asmenybės egzistavimas, atsiprašau už tautologiją, nuasmenintame pasaulyje. – Kaip jūs žiūrite į tai kad „Krematorijų“ vadina legenda? Legenda tai dinozauras, Čerčilis ant postamento, Cheopso piramidė. Marką Bolaną galima vadinti anglų roko legenda, nes jo jau nėra. Bet, galbūt, 27 metai pakankamai ilgas laikas grupei, ir laikykime kad kažkas tiesiog nukelia skrybelę prieš mūsų garbų amžių (juokiasi) – Viename intervju jūs prasitarėte kad praėjo tas laikas kai muzikantai klausėsi vienas kito dainų ir vyko apsikeitimas energetika. Kas atsitiko, dėl ko dabar, Jūsų nuomone, tas nevyksta? – Žinau kad grupės leidžia albumus, kažkas vyksta… Tačiau apskritai paėmus nustojo būti tuo kuo buvo anksčiau. Rusų rokas kažkuriuo momentu ėmė buksuoti ir net degradavo.Naujos grupės neatsiranda, jų tesiog nėra. Anksčiau dar Piteris (Sankt Peterburgas) tiekdavo naujus darbus, bent atvykusio iš Ufos Ševčuko ar Arbeninos iš Tolimųjų Rytų dėka. Maskvoje neatsiranda abosliučiai nieko naujo. Kaip buvo „Voskresenje“,“Mašina vremeni“ ir Garikas Sukačiovas, taip jie ir lieka. Neseniai klausiau grupę „Muse”, įsivaizduoti kad tokia grupė atsiranda čia neįmanoma, ir viskas padaryta aukščiausiame lygyje, tai yra kartelė užkelta labai aukštai. Čia kol kas nieko panašaus nenusimato, nieko įdomaus nevyksta. Dažniausiai kopijavimas ar savęs kartojimas. – Aš taip suprantu kad Jus kol kas nematote tų „pacanų“, kurie nušluos Jus nuo žemės paviršiaus? – Jie taip ir neatsirado. Mes daug gastroliuojame ir pas mane studijoje guli lagaminas diskų, kuriuos įvairuose miestuose mums įteikdavo paklausimui. Mes, aišku, kažkam padėdavome, bet 90% to, ką mums duodavo, į kažką panašu ir jokio naujo grūdo nebrandina. – Ką jūs sugrosite Vilniuje? – Mes ketiname parodyti naują retrospektyvą, bet turint omenyje kad grosime bažnyčioje, kai kurios dainos bus išimtos iš pogramos. „Mano kaimynės“ («Моя соседка») mes ten, žinoma, negrosime. – Ir paskutinis klausimas: kaip „Krematorijaus“ lyderis žiūri į ateitį? – Tikiuosi, ateitis nevirs ilgu autobuso laukimu stotelėje. Tikiuosi, jis vis tik atvažiuos, aš galėsiu į jį įlipti ir pavyks išleisti naują albumą, kuris nekartoja to ką mes anksčiau darėme. Bet kurti ilgai grojančus planus neturi prasmės, tai tas pats, kas mėginti įeiti ten, kur jums eiti uždrausta. Gyvenimo prasmė kasdieniame darbe, nore būtent dabar padaryti pasaulį geresniu, o ne to nelemto rytojaus laukime. O jei staiga nusišypsos likimas, įlipsime į autobusą ir išvyksme į naują kelionę. Intervju autorius: Konstantinas Ameliuškinas
Bilietai į legendinės Maskvos grupės „KREMATORIJ“ koncertą, kuris įvyks kovo 28 d. 19.00 val. Vilniaus Šv. Kotrynos bažnyčioje parduodami visose BILIETAI.LT kasose. Informacija dėl bendradarbiavimo ir bilietų užsakymo tel.: 8 653 621 93, 8 618 013 31.